Lietuviai pasaulyje

Lietuviai yra viena iš tų mažų istorinių tautų, kurios išeiviai gausiomis bangomis išsibarstė po visą pasaulį. Išskyrus atskirus laikotarpius, kada įvairios priežastys (pvz., pasauliniai karai ar sovietmetis ir „geležinė uždanga“) ribodavo emigrantų skaičių, Lietuva nuo XIX a. pabaigos buvo viena iš daugiausiai emigrantų (pagal gyventojų skaičių) pasauliui duodanti Rytų Europos valstybė. Kita vertus, lietuvių migracija visą laiką buvo neatsiejama tarptautinės Vidurio ir Rytų Europos migracijos procesų dalis. Lietuvių padėtis nedaug skyrėsi nuo kitų imigrantų tautų padėčių: adaptacijos, įsitvirtinimo svetimame krašte, tautinio identiteto išlaikymo, asimiliacijos ir kiti procesai ėjo panašiais keliais, kaip ir kitų tautų emigrantų grupių.

Lietuvoje yra skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos:

  1. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija (vadinamieji grynoriai).
  2. emigracija iš Lietuvos Respublikos 1920-1940 m. (Kai kurie tyrinėtojai šiuos emigrantus priskiria prie grynorių emigracijos ir neišskiria į atskirą emigracijos bangą);
  3. politiniai pabėgėliai pasitraukę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (vadinamieji dipukai);
  4. šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.

Lietuvos gyventojų emigracijos pradžios galima būtų ieškoti XIII-XIV a. Niekas nežino, kiek aukštuomenės ir kariuomenės likučių ištirpo slavų tautų erdvėje tarp Baltijos ir Juodosios jūros, kada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įgijo imperinių bruožų. Tačiau vargu, ar kas nors galėtų šiuos reiškinius pavadinti lietuvių emigracijos priešistore, tokia samprata yra taikoma daugiau moderniesiems laikams.

Nuo XVI a. emigraciją daugiau lėmė ideologinės, religinės, ekonominės ar politinės priežastys. Pvz., radikalieji Lietuvos protestantai (arijonys) XVII a. bėgo nuo kontrreformacijos teroro. Ši emigracija į Vakarus nuplukdė iškilių asmenybių, tarp kurių minimas ir vienas pirmųjų lietuvių –Karolis Aleksandras Kursius (Cursius, Curtius), įkūręs pirmąją lotynišką mokyklą Naujajame Amsterdame (Niujorke). Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų pradėjo ryškėti sąlygos naujai emigracijai: ji nebuvo masinė ir palietė daugiausia turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų nemaža dalis buvusių lietuvių-lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV.

Tačiau tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje išaugęs emigrantų skaičius lėmė, kad lietuviams imtas taikyti emigrantų tautos pavadinimas. Ekonominės sąlygos (darbo jėgos perteklius, silpnas pramonės vystymasis) skatino gyventojų migraciją į stipresnius pramoninius miestus ir regionus, pirmiausia Latviją ir kitas Rusijos gubernijas. 1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, 1897-1914 m. dar apie 74 tūkst. lietuvių išvyko į Rusijos imperijos miestus.

XIX a. 9 dešimtmetyje išaugo migracija į JAV iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių, šiai migracijai priklausė ir lietuvių emigracija. Daugumą lietuvių išvykti skatino ekonominės priežastys, nors tam tikrą vaidmenį vaidino ir ideologiniai bei politiniai motyvai: rusifikacinė carizmo politika, augantis tautinis judėjimas, 1905 m. revoliucijos pralaimėjimas, karai ir t.t. Ši masinė emigracija į Didžiąją Britaniją ir JAV tęsėsi nuo XIX a. 9 dešimtmečio iki Pirmojo pasaulinio karo. Kadangi Rusijos imperijoje oficialiai emigracija buvo draudžiama, daugelis Lietuvos gyventojų emigruodavo slapta. Iki 1899 m. Amerikos imigracijos įstaigos lietuvių tautybės ateivių atskirai neregistruodavo, todėl visokie skaičiavimai, kiek iki 1899 m. lietuvių atvyko į JAV remiasi tik spėliojimais (dažniausiai tyrinėtojų minimas skaičius apie 50 tūkst.). Net ir po 1899 m., kai lietuviai, kaip atskira tautybė įtraukta į imigracijos pranešimus, imigravusiųjų lietuvių skaičius nėra tiksliai nustatytas. Tyrinėtojų duomenimis 1880-1914 į JAV atvykusiųjų lietuvių skaičius svyruoja nuo 300 iki 600 tūkstančių. Mažiau atsidūrė Didžiojoje Britanijoje (Anglijoje skaičiuojama apie 4000 lietuvių, Škotijoje – apie 8000), dar mažiau Kanadoje (apie 4000), vienetai pasiekė Pietų Ameriką.

Daugelis XIX a. emigrantų iš Vidurio ir Rytų Europos prieš atvykdami į JAV turėjo daugiau lokalinį-geografinį negu tautinį tapatumą. Pirmieji lietuviai emigrantai atvyko į JAV iš tuo metu pramoniniu atžvilgiu atsiliekančio agrarinio krašto, paveikti lenkų, rusų įtakų, be tvirtesnio tautinės savimonės jausmo. Net statistiniai duomenys rodo tautinės savimonės silpnumą – lietuviai atvykę į JAV registruodamiesi neretai užsirašydavo lenkais (pagal tikybą) ar rusais (pagal kraštą, iš kurio emigravo). Būtent migracijos patirtis skatino savęs suvokimo, etninio skirtingumo nuo aplinkos sampratą ir spartino tautinio identiteto formavimąsi emigracijoje.

Kaip ir daugelis kitų Vidurio ir Rytų europiečių, iš Lietuvos pasitraukė daugiausia neturtingi, menko išsilavinimo (53% į JAV 1899-1914 m. atvykusių lietuvių buvo neraštingi), ir ne itin aukštų kultūrinių poreikių kaimo žmonės. JAV jie pirmiausia susispietė apie anglies kasyklas Pensilvanijoje, susitelkė siuvimo fabrikuose Naujojoje Anglijoje (Baltimorėje, Bostone) arba Čikagos skerdyklose. Didžioji dalis ekonominių emigrantų nelaikė savęs emigrantais, traukdavo į JAV su planais užsidirbti pinigų ir grįžus geriau įsikurti Lietuvoje, nusipirkti žemės. Daliai jų pavykdavo per keletą metus susitaupyti pinigų ir grįžti namo – statistiškai reemigravo apie 20 % lietuvių emigrantų.

Didžiulį vaidmenį lietuvių emigrantų tarpe vaidino religija ir religinis tapatumas. Religinis identitetas imigracijos šalyse susiliejo su tautine tapatybe, savos bažnyčios statymas, savo parapijos kūrimas buvo vienas svarbiausių tapatybės elementų lietuviškoje kolonijoje. Amerikoje lietuvių bažnyčia turėjo daug platesnę socialinę funkciją, negu Lietuvoje – parapija turėjo ne tik religines bet ir lietuvių bendruomenės telkimo ir net pasaulietinių organizacijų funkcijas.

XIX a. pabaigoje JAV sustiprėjo tautiniai sąjūdžiai. Lietuvių nacionalinis atgimimas, tautinė savimonė emigracijoje kai kuriose vietose ir kai kuriose aplinkybėse formavosi ir stiprėjo greičiau, nei to meto Lietuvoje: pvz., pirmas lietuviškas laikraštis JAV „Gazieta lietuviška“ pasirodė 1879 m., („Aušra“ 1883), pirmas lietuviškas spektaklis A. Turskio komedija „Be sumnenės“ Plimute suvaidintas 1889 m. (Lietuvoje „Amerika pirtyje“ 1899), 1887 m. įkurtas pirmasis lietuvių pučiamųjų instrumentų orkestras, taip pat kūrėsi įvairios kultūrinės, parapijinės draugijos. Tokį tautinės savimonės stiprėjimą sąlygojo ir išoriniai veiksniai, lėmę perėjimą nuo valstietiškos lokalinės savimonės prie supratimo apie savos tautinės grupės išskirtinumą: ekonominis faktorius, urbanizacijos procesas, persikėlimas į visai kitokią visuomenę, susipažinimas su amerikiečių socialine, politine sistema, laisvės supratimas (laisva religija, spauda, mokyklos, ko nebuvo Lietuvoje), pakilęs lietuvių imigrantų kultūrinis, raštingumo lygis, netgi carinės Rusijos politika Lietuvoje – bet koks antilietuviškas rusų valdžios veiksmas Lietuvoje stiprino nacionalinius sentimentus.

Didžiulį vaidmenį suvaidino svetima aplinka, visiškai nepanaši į gimtojo krašto aplinką ir gyvenimą. Emigrantai atsidūrę visiškai svetimoje aplinkoje, svetimoje kultūroje, instinktyviai susirūpino savo etniniais dalykais, kalbos, kultūros išlaikymu, be kurio jie jautėsi nestabilūs ir nesaugūs svetimame krašte. Prie tautinės savimonės sustiprinimo daug prisidėjo ir konfliktai su kitomis etninėmis grupėmis, pirmiausia konfliktas su lenkais ir ypač susidūrimas su anglosaksais ir angliakalbių imigrantų priešiškas nusistatymas prieš naujuosius imigrantus. Lietuviai jautėsi skirtingi nuo senųjų gyventojų ir senųjų angliakalbių imigrantų pirmiausia savo kalba, papročiais. Be to, imigrantų būrimasis tautinėmis kolonijomis (atskirai lietuviai, lenkai, airiai, italai, vokiečiai) sudarė įspūdį, kad tas naujasis pasaulis sudarytas iš tinklo įvairių etninių kolonijų, tarp kurių jie turi kurti savo vietą.

Būdingas senosios lietuvių emigracijos bruožas – didžiulis susidomėjimas mokslu, pažanga, kultūra, aktyvus dalyvavimas etninėje kultūrinėje veikloje, jungimasis į ekonominį gyvenimą ar politinių kovų sūkurius. Greta šių procesų pastebimas lietuvių emigrantų posūkis link radikalizmo (didelis skaičius komunistų, socialistų).

Prasigyvenę lietuviai užsienyje kūrė savo verslus, leido spaudą, knygas, statė bažnyčias, kūrė mokyklas, politines, kultūrines draugijas. Jų savitas kultūrinis gyvenimas, prisirišimas prie paveldėtų iš gimtojo krašto tradicijų, gyvenamo krašto kultūros įtakos leido susiformuoti stipriai lietuvių diasporai. Ilgainiui emigrantai įsitvirtino, įgavo didelių kultūrinių, ekonominių galių ir galėjo daryti nemažą kultūrinę, moralinę, ekonominę įtaką Lietuvos gyvenimui. Ši įtaka reiškėsi ne tik per asmeninius ryšius, bet ir per ekonominius, kultūrinius ryšius su Lietuva. Iki 1904 m. JAV lietuviai turėjo kur kas geresnes sąlygas kultūriniam darbui negu Lietuvoje. Spaudos draudimo metais JAV išleista literatūra buvo slapta knyg­nešių platinama Lietuvoje, JAV buvo antrasis lietuviškų knygų leidimo cen­tras po Rytų Prūsijos. Tik carizmui panaikinus lietuvių spaudos draudimą kultūrinio gyvenimo centrai sugrįžo į Lietuvą. Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu JAV lietuviai buvo svarbūs rėmėjai politiniu, diplomatiniu (kuriant nepriklausomą valstybę ir siekiant valstybės pripažinimo užsienyje) ir ekonominiu požiūriu. 1920-1921 m. Lietuvoje steigėsi nemažai bendro­vių su JAV lietuvių kapitalu. Nors daugelis jų dėl ekonominių sunkumų krašte, siauros rinkos, konkuren­cijos ir gero sąlygų nežinojimo bankrutavo, tačiau jų įtaka besikuriančios valstybės ekonomikai buvo nemaža.

Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antra didelė emigracijos banga. 1918-1940 m. iš Lietuvos pasitraukė virš 100 tūkst. gyventojų. Nors emigrantų skaičius žymiai sumažėjo (lyginant su prieškario laikotarpiu), pagal emigracijos mąstą Lietuva vis dar tebebuvo tarp lyderių, lyginant su kitais Europos kraštais.

Nepriklausomos Lietuvos laikais emigracija ir toliau liko ekonominė, politinė emi­gracija buvo nedidelė. Keitėsi emigracijos šalys – JAV dėl įvestų imigracijos kvotų prarado lyderiaujančios šalies, kaip pagrindinio lietuvių emigrantų tikslo, poziciją. Emigrantų keliai pakrypo į Kanadą ir Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją, Urugvajų), dalis (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. XX a. 3-4 dešimtmetyje į Pietų Ameriką emigravo iki 60% visų emigrantų. Čia emigrantai pateko į Brazilijos kavos plantacijas, Argentinos žemės ūkį, dalis nukeliavo į Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus miestus, čia pradėjo kurti lietuvių kolonijas. Pietų Amerikoje gyvenimas buvo sunkesnis, atvykusiųjų laukė sudėtingos sąlygos, daug mažesni atlyginimai negu JAV ar Kanadoje. Pasaulinė ekonominė krizė dar pablogino šios bangos emigrantų gyvenimą ir ekonominę padėtį.

Sunki naujųjų emigrantų padėtis Pietų Amerikoje vertė Lietuvos valstybę pradėti rūpintis emigrantų klausimu. Svarbų vaidmenį plečiant santykius su išeivija bei rūpinantis naujųjų emigrantų padėtimi svetimuose kraštuose ėmė vaidinti Draugija užsienio lietuviams remti (DULR), įkurta 1932 m. Kaune. DULR kėlė uždavinį sudaryti bendrą visų pasaulio lietuvių organizaciją, remti lietuvių mokyklas emigra­cijoje, parūpinti joms mokytojus, steigti prie mokyklų bibliotekas, rūpintis tikybos reikalais, remti spaudą. Draugija buvo remiama Lietuvos vyriausybės, buvo skiriami pinigai lietuvių mokytojų, kunigų algoms, mokykloms, beturčių pašalpoms, spaudai, lietuviškoms organizacijoms emigracijoje remti. DULR buvo viena iš iniciatorių ir pagrindinė organizatorė rengiant pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą Kaune (1935 m. rugpjūčio 11-17d.), ir bandant įkurti Pasaulio lietuvių sąjungą (PLS).

Antrasis Pasaulinis karas nutraukė susiformavusius Lietuvos ryšius su diaspora. Baigiantis karui Lietuvą paliko virš 60 tūkstančių politinių pabėgėlių, pasitraukusių į Vakarus. Ši emigracijos banga buvo kitokia, nei prieš tai buvusios. Tai buvo masinė politinė emigracija, nulemta politinių priežasčių, t.y. Lietuvos okupacijos fakto. Pasitraukimas buvo stichiškas, neplanuotas, neorganizuotas. Atsidūrę pabėgėlių stovyklose ir atsisakę grįžti į komunistų valdomą tėvynę jie tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Skyrėsi ir socialinis naujųjų emigrantų statusas: dauguma tai buvo inteligentai, išsilavinę žmonės, Lietuvoje užėmę aukštus postus, žymūs politikai, menininkai, mokslininkai.

Po karo daugiausia lietuvių susibūrė Vokietijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons. Šis pavadinimas – dipukai dažnai taikomas visai šio laikotarpio emigracijai.

Politiniams emigrantams, pasitraukusiems iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo, lietuviškos tapatybės klausimas nebuvo aktualus – jų tautinis supratimas, tautinė savimonė buvo stipri, dar labiau sustiprinta pasitraukimo ir Lietuvos aplinkybių. Jie savęs netgi nevadino „emigrantais“ ar „pabėgėliais“, o „tremtiniais“. Gyvenimas uždarose DP stovyklose etninėse bendruomenėse tą tapatybės jausmą tik stiprino.

Apsigyvenę stovyklose pabaltijiečiai, tame tarpe ir lietuviai, parodė aukštą susipratimą, kuris pasireiškė gyva ir daugialype kultūrine veikla. Kiekvienoje lietuvių gyvenamoje stovykloje kūrėsi chorai, tautinių šokių ansambliai, dramos teatro grupės, steigėsi mokyklos (bendromis lietuvių, latvių ir estų pastangomis Hamburge buvo įkurtas Pabaltijo universitetas, veikęs 1946-1949 m.), buvo leidžiami laikraščiai, knygos. Menininkai rengė parodas, rašytojai leido savo knygas, buvo atkurtos jaunimo organizacijos, profesinės sąjungos, kultūrinės, profesinės draugijos, netgi politinės partijos. 1949 m. priimtas svarbus svetur gyvenantiems lietuviams pasaulio Lietuvių Chartos dokumentas, kurio pagrindu buvo įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė, įkūrusi savo skyrius visuose lietuvių gyvenamuose kraštuose.

1948-1950 m. lietuviai iš Vokietijos DP stovyklų pasklido po visą pasaulį: nedidelė lietuvių dalis liko Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje), didžioji lietuvių banga įsikūrė JAV (apie 30 tūkst.), likusieji – Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikos valstybėse.

Emigracija iš Vokietijos DP stovyklų į kitus kraštus lėmė ne tik tikėjimo greitu Lietuvos išlaisvinimu praradimą, bet ir pasikeitusį požiūrį į išeiviją, jos vietą bei ateities planus. Gyvenant Vokietijoje, geografiškai šalia Lietuvos, visos viltys ir planai buvo siejami su Lietuva, gyvenama viltimi ir tikėjimu kuo greičiau sugrįžti, todėl ir įvardijimas savęs „tremtiniais“ buvo priimtiniausias pirmaisiais buvimo svetur metais. Diskusijos dėl „tremties“ ir „tremtinio“ sąvokų prasidėjo jau Vokietijoje, ypač sustiprėjo emigravus į Ameriką, išsiaiškinus, kad „tremtis“ pirmine to žodžio prasme nebetinka. 5 dešimtmečio pabaigoje emigravusiųjų tarpe gimtinės, žemės ir su ja susijusių vertybių praradimas, mėginimas pritapti svetimoje aplinkoje vis dažniau buvo pavadinamas „egzilio“, arba lietuviškai – „išeivio“ pavadinimu.

Sovietų okupacijos metais JAV ir kitų kraštų lietuvių bendruomenės buvo vienas stipriausių elementų lietuviškumo ir nepriklausomybės tradicijų išlaikyme ir puoselėjime. Lietuvai praradus nepriklausomybę pasaulio lietuviai atstovavo Lietuvą Vakaruose, telkėsi į vadinamąją Lietuvos laisvės bylą. Daugeliu atvejų emigrantų veikla buvo glaudžiai susijusi su gyvenamųjų kraštų vedama politika bei pozicija Baltijos kraštų okupacijos atžvilgiu. Buvo bandoma atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų likimą, daryti politinę įtaką Vakarų valstybių (pirmiausia JAV, Kanados) vyriausybių ir parlamentų nariams, informuoti apie Lietuvos klausimą. Šioje veikloje svarbiausios lietuvių institucijos buvo: Lietuvos diplomatinė tarnyba, Vyriausiais Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIKas), Amerikos lietuvių taryba (ALT), Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), taip pat įvairios politinės visuomeninės išeivijos organizacijos. Laisvinimo byloje lietuviai jungdavosi su kitų pavergtų tautų emigrantais – latviais estais, ukrainiečiais, vengrais.

Politinė veikla vyko ir kituose kraštuose, ne tik JAV. Australijoje baltiečiai pasiekė, kad 1975 m. būtų priimta Baltų rezoliucija, smerkianti Baltijos kraštų okupaciją (atšauktas 1974 m. Baltijos šalių okupacijos pripažinimas). Kanados lietuvių pastangomis užmegzti ryšiai su aukštais Kanados politiniais veikėjais, jų įtaka, Baltijos kraštų okupacijos klausimo kėlimas. 1983 m. Strasbūre Europos Parlamento plenarinė sesija priėmė rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (rezoliucijoje buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas, atkreipiamas dėmesys į sunkią Baltijos kraštų tautų padėtį).Visa tai buvo pasiekta dėka ilgo ir kryptingo išeivijos lietuvių politinio veikimo siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir šiuo metu tebevyksta ekonominių priežasčių sąlygota emigracija iš Lietuvos. Įstojimas į Europos Sąjungą, kitos aplinkybės pakreipė emigracijos srautus kitomis linkmėmis: greta JAV, daugiausia lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją. Įvairiuose kraštuose kuriasi lietuvių bendruomenės, skirtingos savo istorine patirtimi, svoriu visuomenėje. Pasaulio lietuvių bendruomenė dabar apima 36 valstybių lietuvių bendruomenes, lietuvių bendruomenės veikia Airijoje, Argentinoje, Austrijoje, Australijoje, Baltarusijoje, Belgijoje, Brazilijoje, Čekijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Estijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Lenkijoje, Moldavijoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, Švedijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Urugvajuje, Uzbekijoje, Venesueloje, Vengrijoje, Vokietijoje. Ši naujosios emigracijos banga įvairiuose kraštuose kuria savas mokyklas, leidžia savąją spaudą (arba prisideda prie anksčiau leidžiamų laikraščių), kuria internetinius tinklus ryšiui su savos bendruomenės nariais palaikyti ir ryšiams su Lietuva (gimtuoju kraštu) sustiprinti.

Parengė dr. Daiva Dapkutė