Kovo 15 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje buvo surengta mokslinė konferencija „Pasaulio lietuvių akademinė parama atgimstančiai Lietuvai“. Konferencija vyko Lietuvos universiteto šimtmečio minėjimo renginių kontekste. Joje siekta aptarti išeivijos akademinę paramą Lietuvai lemtingais 1989-1990 metais, atskleisti pasaulio lietuvių pastangas performuoti sovietinį mokslo ir studijų modelį, įvertinti atskirų asmenų indėlį kuriant Vytauto Didžiojo universitetą.

Kviesdamas klausytis įdomių pasikalbėjimų renginio svečius džiaugsmingai pasveikino gyvas herojus ir atminties liudytojas, vienas atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto kūrėjų – gerbiamas profesorius Algirdas Avižienis. Pristatydamas pirmąją pranešimų sesiją jos moderatorius profesorius Egidijus Aleksandravičius akcentavo, kad šioje dalyje siekta atskleisti esminius Lietuvos akademinio gyvenimo bruožus iki 1990-ųjų.

Pirmasis pranešėjas – doc. dr. Darius Kuolys – to meto istorijos liudininkas ir tyrinėtojas, kuris buvo ir pirmasis atgimusios Lietuvos Kultūros ir švietimo ministras, galėjęs matyti akademinę padėtį iš valstybės pozicijų, ir taip pat pasaulio lietuvių akademinės paramos kryptis bei mastą. Jo pranešimas – „Lietuvos visuomenę stiprinusios išeivijos patirtys: laisva mintis, atsakinga veikla“ rėmėsi ne tiek akademine, bet labiau asmeninių įžvalgų prezentacija. Pasak Dariaus Kuolio, vienas esminių išeivijos indėlių į Lietuvos projektą yra laisva mintis. Tos suverenios minties idėjai nusakyti jis pasirėmė vilniečio, vieno skvarbiausių pavergtos tikrovės tyrinėtojų Jozefo Mackiewicziaus citata: „Visiškos tiesos nė vienas žmogus šiame pasaulyje nežino. Tai, ką mes, žmonės, vadiname „tiesa“ tėra tik jos ieškojimas. Tiesos ieškojimas tėra įmanomas tik mintims trinantis, mintims grumiantis, o minčių trintis yra įmanoma tik laisvoje diskusijoje. Todėl komunistinė santvarka, kuri tai draudžia, iš esmės turi būti didelė neteisybė. Atsidūrę dabar pasaulyje, kuris pripažįsta asmens laisvę ir minties laisvę, privalome daryti viską, kad minties horizontai būtų ne siaurinami, bet plečiami, o diskusijos – ne gniaužiamos, bet plėtojamos.“ Būtent laisvos diskusijos, minčių raiška ir supratimas, kad skirtingi požiūriai yra labai svarbūs ieškant tiesos, tuomet, atsikuriančiame universitete ir Sąjūdžio laikotarpio visuomenėje, leido sukurti tam tikrą atvirumu grindžiamą santykių modelį. Tiek Lietuvos, tiek išeivijos skirtingų pažiūrų intelektualų tarpe laisvos Lietuvos projekto perspektyvos suponavo nuostatą, kad tik jungiantis ir veikiant kartu galima keisti tikrovę ir įgyvendinti idėjas. Toje aplinkoje kurtas laisvas universitetas, jo idėja rėmėsi ir įsipareigojimu laisvai Respublikai ugdyti laisvus protus, laisvus žmones. Šios išeivijos intelektualų pamokos, skatinusios atsikratyti pokolonialinių nevisavertiškumo kompleksų, įtvirtinti intelektualinį savarankiškumą, minčių trinties ir telkimosi išsaugojimas, akademinės bendruomenės rūpestis bendru, garbingu, moraliu Lietuvos projektu, šiandienos akivaizdoje vėl yra labai aktualios.

Profesorius Antanas Kulakauskas savo pranešimu „Lietuvos akademinis gyvenimas Kovo 11-osios išvakarėse“ priminė kokia buvo sovietinė mokslo ir studijų sistemos padėtis realybėje ir kartu kėlė klausimus ar tokia sistema gebėjo išugdyti akademiką ar bent jau toleruoti laisvą žmogų, ir ar tokiomis sąlygomis apskritai laisvas žmogus galėjo išaugti? Nors laisvė yra prigimtinė žmogaus savybė, bet laisvės būti visuomenėje, būti neatskirtam nuo pareigos, galimybės reikšti mintis tuomet nebuvo, kadangi sovietinė mokslo ir studijų sistema turėjo tarnauti partijos ir vyriausybės nustatytam kursui. Sistemingas mokslo ir studijų pertvarkos procesas prasidėjo prof. A. Avižienio iniciatyva atsiradus Mokslo ir studijų įstatymui. Jame numatytus principus: mokslo ir studijų vienovę, akademinę laisvę, mokslo institucijų autonomiją, mokslo prieinamumą kiekvienam pagal jo gabumus, A. Kulakauskas apžvelgė pagrindinių mokslo ir studijų politikos principų lygmenyje, aptardamas 30-ies metų raidą. Savo pranešimą jis užbaigė svarstymu, kad atkurtas, demokratiškas, naujos kultūros Vytauto Didžiojo universitetas buvo sumanytas kaip ledlaužis visai Lietuvos mokslo ir studijų sistemai, visgi po ilgesnio laiko savo tikslus teko kiek apkarpyti.

Profesorius Juozas Skirius savo pranešime „Išeivijos parama Kovo 11-osios Lietuvai: pagalbos kryptys ir išskirtinumai“ akcentavo, kad išeivija Lietuvą ir jos gyventojus ypač rėmė pačiais sunkiausiais laikotarpiais ir laikėsi nuostatos „visada viskuo padėti broliams Lietuvoje“. Tai tapo išeivijos paramos šimtametės tradicijos varikliu. Parama Kovo 11-osios Lietuvai ir kiekybine, ir kokybine prasme lenkė ankstesnius laikotarpius, skaičiuojama, kad vien finansinė to meto parama siekė ne mažiau 10 milijardų dolerių. Reikšmingos buvo įvairios paramos formos tiek informacinė sklaida apie Lietuvą, tiek materialinė parama per įvairias organizacijas, fondus. Be tiesioginės paramos, į Lietuvą atvyko ir vakarietiška patirtis, t. y. profesinė parama valstybės struktūroms ir mokslo bei švietimo įstaigoms. Parama Lietuvos kultūrai pasireiškė sukauptų kultūros vertybių perdavimu Lietuvos muziejams, bibliotekoms, taip pat kultūros objektų finansavimu. Apibendrindamas prof. J. Skirius teigė, kad Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje ta milijardinė parama pačiomis įvairiausiomis formomis iš užsienio buvo viena pirmųjų ir labai reikalingų. Savo pranešimą jis užbaigė mintimi, kad yra įsitikinęs, jei tik prireiktų, dabartinė išeivių karta ne ką mažiau prisidėtų savo parama Lietuvai nei XX a. pabaigoje.

Antrąją konferencijos dalį pradėjo profesorius Gediminas Karoblis savo pranešimu „Kunigas Jonas Juraitis – šveicarų pagalbos atsikuriančiai Lietuvoje teologijai tarpininkas“. Šis pranešimas rėmėsi dviem profesoriaus J. Juraičio publikacijomis, per kurių tekstus buvo pristatytos paties kunigo mintys apie bažnyčią ir požiūris į to meto situaciją Lietuvoje. J. Juraitis šalia didelio skurdo atgimusioje Lietuvoje rado ir nepasiruošusią bažnyčią, neturinčią šiuolaikinio žodyno, gebančio kreiptis į šiuolaikinį jauną žmogų. Savo tekstuose jis akcentavo, kad demokratija yra ne tik politinė, bet ir moralinė sistema pačia giliausia prasme. Visas J. Juraičio darbas susivedė į pačią svarbiausią – moralinę paramą, o ekonominiai dalykai, pasak jo paties, buvo tiktai nežymios priemonės ar papildymas. Tą moralinį skurdą kažkiek atstatyti galėjo aktyvus jo dalyvavimas tikinčiųjų ir akademinės bendruomenės veikloje, darbas Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus, Vilkaviškio ir Kauno kunigų seminarijose.

Apie kito Katalikų Bažnyčios atstovo – Prelato Jurgio Šarausko veiklą kalbėjo Arūnas Antanaitis. Savo pranešime „Atstatant Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Prelato Jurgio Šarausko veikla JAV Katalikų Vyskupų Konferencijos Pagalbos Rytų ir Centrinės Europos biure“ A. Antanaitis susirinkusiems klausytojams pristatė prelato biografiją, kuri pasauliečiams nėra plačiai žinoma. Pranešime jis pasakojo apie prel. J. Šarausko indėlį skirstant paramą visam Rytų ir Centrinės Europos regionui ir Lietuvai:  apie biuro veiklos tikslus, paramą parapijų pastoracinėms veikloms, seminarijoms, teologijos studijoms. Biuro remiami projektai buvo finansuojami visuotinės JAV katalikų rinkliavos. Nuo 1990 m. Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje buvo skirta ne mažiau 8 milijonų dolerių paramos.

Dr. Ilonos Strumickienės pranešimas „Adolfo Damušio atkurtojo universiteto vizijos“ leido sužinoti kaip universiteto idėją, aukštąjį mokslą ir atkuriamąjį Vytauto Didžiojo universitetą matė Adolfas Damušis, kuris netgi buvo siūlomas kandidatu į atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus postą. I. Strumickienė atskleidė, kad A. Damušis Lietuvos mokslą suvokė kaip integralią ir lygiavertę globalaus mokslo pasaulio dalį, o universitetą kaip idėjų, pasaulėžiūrų laisvės erdvę. Jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad Vytauto Didžiojo universitetas Kaune atkurtas kaip nepriklausoma aukštoji mokykla, kuri užtikrinano universiteto profesoriams ir studentams sąžinės ir pasaulėžiūros laisvę. A. Damušis taip pat manė, kad universiteto misija yra ugdyti asmenybes, todėl pabrėžė, kad mokslai jame turi apimti organišką visumą, viso gyvenimo plotą – ir gamtą, ir prigimtį, ir kultūrą, ir religiją. Jis ragino tiksliųjų mokslų atstovus ugdytis už savo siauros specializacijos ribų. Į VDU universitetą A. Damušis žiūrėjo viltingai, kaip instituciją labai reikalingą bundančiai Lietuvai.

Dr. Vygantas Malinauskas savo pranešime „Ar amerikonas gali suprasti prancūzų civilinę teisę?“ pristatė dar vieną nepaprastą asmenybę – Tadą Klimą ir jo reikšmingą indėlį atkurtojo Vytauto Didžiojo universitete kuriant vakarietišką teisės mokyklą. Remiantis H. L. A. Harto samprata, teisė priklauso nuo pripažinimo taisyklės, kuri nustato kas yra teisinga. Pripažinimo taisyklė priklauso ir nuo visuomenės kultūros, vertybių ir lygiai taip pat gali būti degradavusi kaip pvz. Sovietų Sąjungoje. Į VDU atėjęs iš Vakarų pasaulio Tadas Klimas siekė atkurti teisės pripažinimo taisyklę, pasirinkdamas keletą strategijų. Jis skatino studentus galvoti ir kelti klausimus, siekė parodyti Vakarų pasaulio pavyzdžius, pats dėstė Civilinę teisę remdamasis Prancūzijos civiliniu kodeksu. T. Klimas sukūrė unikalią terpę studijuoti teisę ir ugdyti tokius studentus, kurie geba į teisę žvelgti plačiau ir su pasitikėjimu. Visgi 2008 metų Konstitucinio teismo nutarimu tokios teisės studijos VDU buvo nutrauktos. Tokiu būdu T. Klimo pradėtas projektas buvo užbaigtas, tačiau ta tradicija ir prisiminimas liko.

Trečią konferencijos sesiją pradėjo prof. Dalia Kuizinienė. Jos pranešime „Tarp metodo ir teksto interpretacijos: išeivijos literatūrologų paskaitos Vytauto Didžiojo universitete“ buvo kalbėta apie atskiras personalijas. Į Vytauto Didžiojo universitetą dėstyti atvykdavę literatūrologai buvo akademikai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados universitetų. Rimvydas Šilbajoris atkurtajame VDU dėstė poezijos kursus. Tai buvo ne paskaitos, bet detali, struktūrinė rusų formalizmu, naujosios amerikiečių kritikos mokykla paremta eilėraščio analizė. Bronius Vaškelis, kurio teatro ir literatūros tyrimai kartais įsiterpdavo į administracinį darbą, skaitė prozos ir dramos kursus. Jis siūlė atkurtajame VDU įvesti išeivijos literatūros studijas, peržiūrėti ir naujai įvertinti sovietinės literatūros ir kultūros palikimą, skirti daugiau dėmesio kultūros studijoms. Atkurtajame VDU dėstė ir daugiau atvykstančių žymių specialistų – Birutė Ciplijauskaitė XX a. pabaigos moterų literatūros kursą, ispanų literatūrą, Viktorija Skrupskelytė – prancūzų literatūrą, Živilė Gimbutaitė – amerikiečių literatūrą anglų filologijos studentams, Stasys Goštautas – vertimo, ispanų literatūros dalykus. Nors ne visi minėti akademikai tiesiogiai dėstė lietuvių literatūrą, tačiau visuomet vienaip ar kitaip reagavo, dalyvavo įvairiose diskusijose, kur atsirasdavo ir lietuvių literatūros dėmuo. Visgi tos įtakos, pamokos, kurias išeivijos literatūrologai atnešė į Lietuvą turėtų būti tyrinėjamos, jose atsiskleistų dar daug įvairių aspektų.

Dr. Daiva Kuzmickaitė atskleidė kaip kūrėsi ir plėtojosi socialinio darbo profesija atsikūrusioje Lietuvoje. VDU universitetas perėmė amerikietišką liberalų požiūrį į žmogų, kuriam tos studijos ir buvo skirtos. Savo pranešime „Išeivijos indėlis socialinio darbo kultūros ir profesinių studijų puoselėjimui atsikūrusiame VDU“ ji išskyrė A. Žygo, Sesers Albinos. R. Constable,  F. Harrison ir kitų nuopelnus. Tuo metu itin daug dėmesio buvo kreipiama jaunimo ugdymui. Bendradarbiaujant Caritas organizacijai pavyko pritraukti daug VDU jaunimo klausytis išeivijos dėstytojų profesionalų ir kviestinių užsienio mokslininkų paskaitų. Buvo organizuojamos intensyvios vasaros stovyklos ir kiti renginiai. Nauja patirtis ir žinios leido keisti požiūrį į daugelį nusistovėjusių dalykų. VDU Socialinės gerovės institutas išugdė naujų specialistų, kurių dėka gimė tokie svarbūs projektai kaip „Pastogė“, „Niekino vaikai“, „Kartų namai“ ir kiti, keičiantys Lietuvos socialinę situaciją ir šiandien.

Dr. Daiva Dapkutė savo pranešime „Padėkite mums pasivyti šiuos laikus: keletas (ne)užmirštų VDU istorijos puslapių“ aptarė iššūkius, kurie iškyla siekiant surinkti ir pristatyti tikslius duomenis apie netolimą universiteto praeitį. Klausytojams buvo priminta atsikuriančio VDU idėja kaip savarankiškos aukštosios mokyklos, nepriklausomos nuo valstybės finansavimo vizija, kurios deja, nepavyko pasiekti. Universiteto pradžia taip pat nebuvo lengva, pirmasis rektorius prof. A. Avižienis kreipdamasis į išeiviją paramos universitetui prašė „padėti pasivyti šiuos laikus“. Šalia įvairių organizacijų ar fondų paramos nemažai prisidėjo ir pavieniai asmenys, kurių pavardės šiandien mažai kam žinomos. Visgi turimi duomenys labai fragmentiški, statistikos skaičiuose yra netikslumų, o universiteto ataskaitos negali atspindėti visos realybės ir paramos masto. Tokios detalės kaip išeivijos dėstytojų dovanotos knygos, ar profesoriaus atlyginimo skyrimas studentams, asmeninės stipendijos ir kitkas jokiose ataskaitose neužfiksuotos. Daugybė išeivijos žmonių atvykdavo ne tik kaip akademikai dėstyti universitete, buvo ir paprastų žmonių, kurie mokė kalbų ar dirbo administracinį darbą. Dalis profesūros atvykdavo dėstyti nemokamai vien dėl savo lietuviškų šaknų ar inspiruoti kitų nematerialių dalykų.

Išsakytos mintys vėliau buvo plėtojamos diskusijų formatu. Šioje dalyje savo prisiminimais ir pastebėjimais pasidalino ypatingas svečias – arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Konferenciją organizavo Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus ir VDU Lietuvių išeivijos institutas. Ją sudarė trys sekcijos, kuriose savo pranešimus skaitė dešimt pranešėjų. Konferencija atskleidė, kad daugelį istorijos dalykų mes pamirštame, o pateiktos informacijos apie universitetą nerasime jokiuose dokumentuose ar archyvuose. Kai kurie faktai lieka tik liudininkų galvose, todėl labai svarbu fiksuoti šiuos prisiminimus. Ši konferencija svarbi kaip atminties išsaugojimo prasmę ir vertę kuriantis renginys. Šalia istorinių tyrimų pristatymo, mokslo populiarinimo ir sklaidos tikslų ja siekta skatinti atminties diskusijas, jas aktualizuoti.

VDU Lietuvių išeivijos instituto informacija